Andriaus Substacką palaiko prenumeratoriai. Prisijunk prie augančios bendruomenės
Aštrūs klausimai Lietuvoje gali greitai peršokti per kategorijas. Ekonominiai klausimai gali greitai tapti politiniais (kylančios kuro kainos jau tapo politiniu klausimu). Kultūriniai klausimai gali virsti politiniais (pamenat, kaip greitai Lukiškių aikštėje turėjusi stovėti skulptūra virto politizuota arba kaip greitai urbanistinis - kultūrinis sprendimas dėl pliažo toje pačioje nelaimingoje Lukiškių aikštėje virto politine diskusija). Galimi ir atvirkštiniai judesiai - politinis sprendimas dėl Taivanio atstovybės ilgainiui tapo ekonomine problema verslo santykiuose su Kinija. “Misionierių sodų” problema iš nekilnojamojo turto plėtros projekto virto sociokultūrine diskusija.
Bet itin retai klausimai kaip vaikų žaidimo aikštelėje peršoka per visas tris kategorijas - nuo ekonominio iki kultūrinio iki politinio.
Migracija tapo vienu iš tokių ir šitoje kebeknėje geriausiai jaučiasi populistai politikai ir chaoso agentai.
Jeigu neimsime domėn nelegalių migrantų veržimosi per sienas, imigracija įprastai pas mus buvo ekonominis klausimas.
Niekas nesiginčijo, kad Lietuvos verslui reikia stiprios ekonominių migrantų injekcijos. Editą Mildažytę gal ir šokiravo vienas pamatytas netvarkingai vairuojantis Bolto vairuotojas, bet į logišką klausimą - jeigu jį išmesim, kas žengs į priekį užimti jo vietą, niekas neturi atsakymo, o ir noro didelio nėra.
Istorijos apie filipiniečius, po dvylika gyvenančius viename bute, mus kraupina, bet lygiai taip pat prieš keliasdešimt metų kraupo britai, savo tabloiduose skaitydami apie ketvirtojoje Londono zonoje po penkiolika viename bute gyvenančius lietuvius ar lenkus.
Čia ginčo nėra. Ginčas atsiranda, kai pasigirsta frazė - “ekonominiai migrantai mums reikalingi, bet tokie, kokių mes norime”. Ir ekonominis klausimas sklandžiai tampa demografiniu.
Kokių migrantų mes norime? Ir čia švediškas nuomonių stalas - didžioji dalis turbūt pasakytų, kad kuo panašesnių į mus, norinčių ir galinčių kuo greičiau asimiliuotis, išmokti kalbą, prisitaikyti prie Lietuvos kultūros. Viena dalis verslo sakytų, kad kuo pigesnių, kita dalis sakytų atvirkščiai - turinčių kuo aukštesnes kompetencijas. Saugumu besirūpinanti visuomenės dalis akcentuotų kuo artimesnes geopolitiškai šalis, o žmogaus teisių gynėjai džiaugtųsi, jei teisę dirbti ir gyventi gautų migrantai iš šalių, kur jiems kyla įvairios grėsmės.
Galbūt diskusijoje išsikristalizuotų idealus migranto Lietuvoje portretas, bet net ir dirbtiniam intelektui tai tapo problema. Paprašytas jis ilgai muistėsi, išsisukinėjo, bet pagaliau sugeneravo tokį migrantą:
Oleksandras, 29 metai, kilęs iš Vakarų Ukrainos, atvykstantis su sutuoktine, planuojantis 2-3 vaikus ir ilgalaikį gyvenimą Lietuvoje, jau kažkiek mokantis lietuviškai, nominaliai krikščionis, bet praktiškai sekuliarus, su aukštuoju STEM išsilavinimu, inžinierius arba IT specialistas.
Pripažinkime, kad prasidėjus karui tokių “Oleksandrų” pasiūla tikrai išaugo, vėliau juos ėmė keisti “Aliaksandrai”, bet čia atsirado bėda su gimtąja šalimi. Tačiau toks sintetinis portretas niekaip negali išspręsti darbo rankų trūkumo, su kuriuo susiduria Lietuvos verslai. Oleksandras kurjeriu nedirbs, dėl jo kovos ir gerą atlyginimą siūlys minimum keturios didelės kompanijos.
Todėl reikia sutarti, kad demografinio klausimo apie “idealų migrantą” realybėje mes neišspręsime ir čia dėsnius diktuoja rinka, kuri sako labai aiškiai - dabar važiuoja žmonės iš Azijos ir dominuoja Centrinė Azija,
Migracijos departamento duomenimis, visos top 10 labiausiai augančių migrantų bendruomenių yra iš Azijos.
Nuo 2023 metų uzbekų Lietuvoje išaugo 6.3 karto iki 11 tūkstančių, tadžikų - 5 kartus iki 7 tūkstančių, indų - 6 kartus iki 9 tūkstančių.
Pakistaniečių ir filipiniečių išaugo net po 13-14 kartų, bet jų buvo pradžioje nedaug, tad bendri jų skaičiai dar dešimčių tūkstančių nesiekia.
Kitoks vaizdas žiūrint į baltarusius ir ukrainiečius, nors bendra skaitine išraiška jų vis dar daugiau, bet per trejus metus matosi mažėjimas. Ukrainiečių sumažėjo nuo 94 iki 78 tūkstančių, o baltarusių skaičius buvo išaugęs iki 62 tūkstančių ir dabar sumažėjo iki 48 tūkstančių.
Bendras ukrainiečių ir baltarusių Lietuvoje skaičius vis dar gerokai didesnis - 127 tūkstančiai lyginant su 52 tūkstančiais iš labiausiai augančių Azijos bendruomenių, tačiau migracijos geografijos pasikeitimas aiškus.
Formulės 1 lenktynėse kartais matome prognozes, kiek reikės lenktynininkui laiko, kol pasivis priekyje važiuojantį konkurentą. Jeigu tendencijos nesikeis - šitos dvi bendruomenės susilygins 2030 metų pabaigoje.
Sveikas protas sako, jeigu yra srautas, jį reikia suvaldyti taip, kad būtų efektyviausia. Stadione valdomi žmonių srautai. Prekyboje valdomi ir balansuojami eksporto importo srautai. Žmogiškųjų išteklių ekonomikoje turėtų būti valdomi migrantų srautai.
Ką dar sako sveikas protas - aiškiai identifikuoti, kiek Lietuvai dabar reikia ir ateityje reikės a) aukštos kvalifikacijos darbuotojų, b) nekvalifikuotų darbuotojų, kurie padengtų įvairias rinkoje esančias skyles.
Ar tikrai 2028 metais mums reikia 80 tūkstančių tadžikų, uzbekų ir pakistaniečių? Jeigu tiek nereikia, o kiek reikia?
Velnias slypi detalėse - šių metų migrantų kvota buvo 24 706 ir ji jau išnaudota. Skaičius yra, bet ką jis reiškia ir į kokį klausimą neatsako?
O kiek iš tikrųjų Lietuvai šiemet reikėjo darbuotojų, kiek reikėjo vairuotojų, o kiek suvirintojų, kiek inžinierių, o kiek slaugytojų. Ir dar svarbiau - kiek visko reikės po trejų metų?
Ką sako mūsų politikai ir šalies vadovai?
Beveik visi kalba apie migracijos griežtinimą, nes tai yra tai, ką nori girdėti dauguma žmonių.
VRM ministras Katelynas sako, kad dabartinė kvotų sistema neveikia, reikia naujos.
Prezidentas sako, kad reikia labiau kontroliuoti laikiną migraciją ir prižiūrėti, kad ji nevirstų nuolatine.
TS-LKD lyderis Kasčiūnas siūlo mažinti migracijos kvotą iki 10 tūkstančių migrantų, darant išimtis aukštos kvalifikacijos darbuotojams ir vykdyti selektyvią migracijos politiką, renkantis mums kultūriškai artimesnes šalis.
Pasitikrinau, ar kuris nors iš aukštesnio rango šalies politikų yra kalbėjęs apie migrantų strategiją bent kelių metų perspektyvai ir radau Demokratų sąjungos vadovą Virginijų Sinkevičių, kuris šiemet kartu su ekonomistu Adomu Klimantu bent jau suformulavo tokią tezę:
“Valstybei laikas turėti aiškų supratimą, kiek ir kokių migrantų mums reikia ilgame laikotarpyje”
Atrodytų, kad nėra sudėtinga padaryti tokius žingsnius:
* Paskaičiuoti, kiek ir kokių profesijų darbuotojų trūks per 3-5 metus
* Kiek jų galima padengti Lietuvos gyventojais, grįžtančiais emigrantais ar ES šalių darbuotojais.
* Nustatyti likutį ekonominiams migrantams
* Pagal poreikį nustatyti kvotas ir kvalifikacijos prioritetus.
Sudaryk think tanką iš politikų, ekonomistų, verslininkų ir demografijos specialistų ir išspręsk šitą užduotį. Regis, paprasta.
O tada atvažiuoja baikeriai su kiaulės galva, deginam Koraną ir visa ekonominė/demografinė diskusija pavirsta kultūriniais karais, kuriuose puikiai išnaudojama Kito baimė.
Staiga pradėjome kalbėti jau ne apie tai, kiek Lietuvos statyboms reikia suvirintojų, bet apie islamą, lietuvišką tapatybę ir apie tai, kad Mildažytė nesupranta, kokią ekonominę naudą valstybei atneša “invazinės rūšys”.
Toliau jau keliaujam gilyn į triušio olą - vieni piktinasi baikeriais, antri - besimeldžiančiais musulmonais, treti tuo, kad jie nesistengia prisitaikyti prie šalies, į kurią atvyko, papročių ir kultūros, ketvirti nesupranta, kodėl painiojami Lietuvoje daug metų gyvenantys musulmonai ir prieš mėnesį atvykę tadžikai, penkti baisisi uzbekais, o šešti pasakoja, kaip maloniai su jais lietuviškai bendravo Bolto vairuotojas iš Egipto.
Asmeninės patirtys išsipučia iki nacionalinių, multiplikuojasi, įtampa prūdelyje kyla. Ir pagal klasikinį scenarijų, kurį jau praėjo Vakarų Europos valstybės, tokiame prūdelyje atsiranda terpė populistams, kurie visą platformą statys ant “neįleisime naujų migrantų, o senus išvarysime”.
Lygiai prieš 10 metų su tragiškais rezultatais tai bandė daryti Darbo partija, dabar pirmuoju numeriu žaidžia savo šansą pamatęs Nacionalinis susivienijimas ir Sinica.
Jie buvo nuoseklūs, išsikovojo teisę būti labiausiai apie migraciją kalbančia partija ir dabar tapo labiausiai laukiamais TV studijose ypač dėl adekvataus partijos lyderio ir protingos jo laikysenos. Kokia gerbianti save TV laida į diskusiją kviesis Puteikį, Orlauską ir Krivicką, kai gali pasikviesti Sinicą.
Tiksliai kaip patyręs chirurgas Sinica spalio 3 dieną organizuoja protestą prieš masinę imigraciją.
Pagrindiniai protesto reikalavimai idealiai atitinka migracijos temos populisto retoriką:
* griežtinti nusikaltusių užsieniečių išsiuntimą iš Lietuvos
* atsisakyti užsienyje veikiančių išorės paslaugų teikėjų padalinių
* mažinti darbo imigracijos kvotą.
Natūralu, kad nei vienas reikalavimas neturi savyje “priežasties - pasekmės” užtaiso, nes tada viskas virstų diskusija, kai reikalinga ugninga populizmo retorika.
Tuo pačiu metu Vilniuje protestuos ir kita visuomenės dalis, kuri bijo, kad prisidengdami migracijos kontrole atsisakysime demokratinių vertybių ir tapsime segregacine valstybe.
Abi baimės validžios. Bet valstybės politikai neturėtų siūlyti rinktis, kurią baimę laikyti svarbesne, o valstybės lyderiai turėtų aiškiai pasakyti:
* Lietuva gali kontroliuoti migraciją ir nebūti ksenofobais
* Ne visi trūkstami darbuotojai turi tapti nuolatiniais šalies gyventojais
* Reikalaudami integracijos turime leisti žmogui išsaugoti ir savo religiją bei vertybes.
* Nusižengusius ar grėsmę keliančius užsieniečius galime deportuoti ir nedegindami Korano.
* Pigesni darbuotojai iš kito pasaulio krašto yra verslo galimybė, bet ne prigimtinė teisė.
* Kvotų metodus ir kitus taktinius sprendimus turėtume svarstyti ir taikyti po to, kai turėsime aiškią migrantų strategiją ir valstybei svarbius skaičius bent kelių metų perspektyvoje.
Nes skaičiuodami ekonominį poreikį turime nepamiršti ir Lietuvos pajėgumų - primti, patikrinti, apgyvendinti, integruoti.
Aš suprantu, kad kiaulės galvos prie mečečių ar degantis Koranas trigerina emocijas ir portalų antraštes, bet brandi demokratinė valstybė turėtų svarstyti daug nuobodesnį klausimą:
Kiek ir kokių žmonių Lietuvai iš tikrųjų reikia?
Ir kai valstybė pagaliau turės atsakymą, galėsime diskutuoti iš kur juos atsivežti, kaip atsirinkti, integruoti ar palikti, ir kada pasakyti “viso gero, laikykitės ten”
O kol atsakymo neturime, riksmai apie migraciją nėra migracijos politika. Tai politinis triukšmas.
This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe
