Lietuvos visuomenė, keliaujanti iš sovietinio į posovietinį būvį, jautė gyvą poreikį susivokti savojoje istorijoje, ieškojo naujų, originalių požiūrių į praeitį. Kaip paaiškinti anomalų Adolfo Šapokos ir jo kolegų 1936 metais Kaune publikuotos „Lietuvos istorijos“ populiarumą XX a. 10-ajame dešimtmetyje? Ką atkūrus Nepriklausomybę buvo galima perimti iš pasaulio lietuvių, kurie sovietinės okupacijos metais mąstė ir rašė apie Lietuvos istoriją, įdirbio? Kokie istorikai ir kokios tuo metu besiformavusios istorinės mokyklos nepriklausomoje Lietuvoje sugebėjo suformuluoti įdomiausius atsakymus į visuomenę dominusius klausimus apie Lietuvos valstybės ir visuomenės istoriją? Ar tikrai XXI a. lietuvių istoriografija tapo labai politkorektiška, vengianti didžiųjų istorijos klausimų ir nuobodi? Pokalbis su istoriku, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoju dr. Aurelijumi Gieda.
